Liepos antrąjį šeštadienį, t. y. 10 d., pravažiavus Valentų kaimą, praeivius stebino miškelyje išsirikiavusi ilgiausia kolona mašinų. Tai vainiūniečiai grįžta iš Kapčiamiesčio bažnyčios, išklausę šv. Mišias, kurias aukojo Leipalingio klebonas Paulius Marčiulionis, už Vainiūnų kaimo  mirusius ir gyvuosius. Prieš tai buvo aplankytos kapinės ir uždegtos žvakutės ant artimųjų kapų. O dabar visi vyksta į gimtąjį kaimą atšvęsti vainiūniečių susitikimo 20-ąjį jubiliejų.

Pirmaisiais pokario metais Vainiūnuose buvo 36 sodybos. Vėliau kaimas ėmė nykti. Dabar tik šešiose sodybose nuolat gyvena žmonės, dešimtyje – tik retkarčiais atvažiuojantys, o kitos visai išnykusios arba parduotos miestiečiams.

Betgi ir tolimiausiame Lietuvos kampelyje gyvenantys, gavę kvietimus su parašu „Tėviškės širdis“, kur rašoma „Sugrįžkime į savo senolių paliktą žemę, atsakykime į jų šauksmo aidą. Sugrįžkime namo nors ir valandėlei“,  visi išsiruošė kelionei. Taigi šią ilgą mašinų  koloną ir sudaro atvykusieji.

Sustojome prie naujai išdygusio trišakio riboženklio, o viršuje kelio tarp pušelių didelėmis raidėmis užrašyta: „SVEIKI SUGRĮŽĘ Į VAINIŪNUS“. Šventės vedėja Aldona Jurkonienė visus pasveikino poezijos posmais:

Vėl vasara, padvelkusi gamta,

Mus kviečia nuoširdžiai į savo glėbį.

Tad palytėkim ją ir kūnu, ir dvasia,

Ir meskim savo nerimą į šalį.

Užmirškim savo bėdas ir vargus,

Juk šimtmečiais jų būdavo ir bus,

Mokėkim džiaugtis tuo, ką turim,

Mylėkim savo artimą ir draugą, ir bičiulį…

Po trumpos kalbos Kapčiamiesčio seniūnas Vidmantas Dambrauskas pakvietė Vainiūnų kaimo merą Vytautą Bračiulį ir šios idėjos sumanytoją ir įsteigėją Sigitą Jurkonį atidengti riboženklį, kurį pašventino klebonas Paulius Marčiulionis.

Mašinos pajudėjo ir sustojo apjuosdamos puslankiu teritoriją buvusio senojo Vainiūnų sodžiaus, kurio gale stovi prieš 20 metų statytas kryžius, dabar naujai perdažytas ir papuoštas. Prie degančių žvakių sustojo kelių kartų atstovai. Pirmoji šventės proga pasveikino kaimo prezidentė Danutė Jurkonytė-Strakauskienė. Ji apžvelgė 2– jų dešimtmečių pasiekimus: turim Vainiūnų kaimo vėliavą, sukurtą savo himną, išsirinktą visą valdžią su kaimo prezidente priešaky, beliko visiems gyventi santarvėje ir prašyti Dievo palaimos. Ona Margelienė skaitė savo kūrybos eilėraštį apie neblėstančią vainiūniečių draugystę. Savo prisiminimais dalijosi Algis Juozulynas, o Birutė Jurkonienė, viena ištikimiausių Vainiūnų marčių, pabrėžė, kad daug dvasinio turto įsigijo vainiūniečiai per visą tą laikotarpį nuo nepriklausomybės atgavimo, nuo pirmojo bendruomenės suvažiavimo iki šio 20 metų jubiliejaus. Tik gaila, kad šios šventės nesulaukė pirmieji iniciatoriai: Albinas Valiukevičius, Albinas Jurkonis, Vytautas Jurkonis, Jurgis Jurkonis. Birutės paprašyti susirinkusieji išėjusius anapilin pagerbė tylos minute. Eilėraščio posmais apie kryžių šį pagerbimą baigė šventės organizatorius Sigitas Jurkonis.

Norint patekti į aikštę, kurioje vyko susitikimas, reikėjo praeiti pro balionais išpuoštus vartus ir užsiregistruoti. Kiekvienam įsegti jubiliejiniai ženkliukai ir įteikti lankstinukai, kuriuose linkima linksmai švęsti ir džiaugtis „sugrįžus į vaikystės pievas ir suradus tikrąsias gyvenimo vertybes, su kuriomis dalintasi su kitais per 20 metų”. Iškeltos tautinė ir Vainiūnų kaimo vėliavos, grojant muzikai sugiedoti tautos ir Vainiūnų kaimo himnai.

Kapčiamiesčio seniūnas Vidmantas Dambrauskas, įteikdamas šventės organizatoriams suvenyrą, paminėjo, kad Vainiūnai seniūnijoje vienintelis kaimas, kur žmonės gyvena santarvėje, jokių skundų iš šio kaimo nebuvo gauta. Sveikindami šventės proga visus atvykusius, daug nuoširdžių žodžių skyrė Alvydas Benošis, Algis Juozulynas, Onutė Jurkonytė-Ermilienė, Antanas ir Jonas Jurkoniai.

Ona Margelienė padėkojo vainiūniečiams, kad šie susitikimų metu nepamiršta paminėti ir žuvusių už Tėvynės laisvę aštuoniolikmečių patriotų, t. y. Antano Jurkonio-Genio ir Antano Jurkonio-Žilvičio. Ypač gražiai pasielgė J. Benošienė, A. ir S. Jurkoniai, kad surado laiko pabuvoti Liškiavos bažnyčioje aukojamose šv. Mišiose už žuvusius Antanus (Genį, Žilvitį ir Liepą). Po to nuvyko į Varėnos r., Jakubiškių k., kur A. Jurkonio (Genio) žūties vietoj buvo šventinamas naujai valstybės lėšomis pastatytas paminklas. Čia, minint Genio žūties 60-metį, prie paminklo šalia tautinės ir šaulių vėliavų plevėsavo ir Vainiūnų kaimo vėliava S. Jurkonio rankose. Kartu su visais aplankyta ir Merkinės Kryžių kalnelis, kur įamžintas žuvusių už Tėvynės laisvę partizanų atminimas.

Buvo  pasveikinti patys jauniausi šventės dalyviai, kurių gyvenimo istorija vos pradėta rašyti. Pasidžiaugta ir gražiu jaunimėliu, kad šie nesibodėjo drauge pabuvoti su tėvais ir seneliais.

Pagerbtos šio kaimo motinos, pagimdžiusios ir išauginusios 4 ir daugiau vaikų. Mirusioms buvo skaitomos eilės (A. Jurkonienė), gyvoms skirtas muzikinis kūrinys ir įteiktos atminimo dovanėlės.

O ypač didelė pagarba išreikšta senoliams, kurių iš šio kaimo kilusių belikę 9, tačiau į šventę jau ne visi galėjo atvykti. Jiems sveikinimo žodį tarė jaunimas – Rita ir Aurimas, linkėdami geros sveikatos, niekad nenusiminti ir nepasiduoti senatvei. O patys pasižadėjo tęsti tėvų ir prosenelių tradicijas, mylėti tėvų tėviškę ir gerbti kiekvieną vainiūnietį. Po to Rita ir Aurimas ant lininio rankšluosčio įteikė duonos kepalą Aleksui Jurkoniui, vienam iš vyriausių vainiūniečių, „kad pasidalintų duona iš rankų, skleidžiančių šilumą, stiprybę ir gėrį, ir prisimintų tą šiltos, ką tik mamos iškeptos duonos kvapą ir skonį, kas pripildytų širdis šiltais prisiminimais”. Ši duona iškepta didžiai gerbiamo Vainiūnų kaimo sūnaus – Aurimo tėvelio Alvydo Benošio rankomis. Senoliams įteiktos ornamentais išraižytos medinės lazdos, susodinti prie vaišėmis nukloto stalo.

Pirmoji vainiūniečių susitikimų iniciatorė Monika Kringelienė, pati negalėdama atvykti, perdavė dovanas ankstesniems ir dabartiniams organizatoriams: Birutei ir Aleksui Jurkoniams, Vytautui Bračiuliui, Aldonai ir Sigitui Jurkoniams, Danutei Strakauskienei.

Taip pat apdovanotas šviesios atminties buvęs kaimo daraktorius Jurgis Lazauskas (dovana įteikta dukrai Gabrinei Karaliūnienei) ir pokario metų pirmosioms mokytojoms, tuomet vadinamos „liktarnomis“: Onai Jurkonytei-Margelienei ir Joanai Jurkonytei.

Šeimoms įteikta neįkainojama dovana – Alvydo Benošio išleisti 2 leidiniai: „Vainiūnų kaimo istorijos pirmieji puslapiai“ ir  „Dvidešimt kaimo susitikimų vasarų“  (1991–2010 m). Pastarajame Alvydas rašo: „Prisiliesdami prie šio leidinėlio, palinkėkime vieni kitiems sėkmės ir ramybės, sužadinkime savyje viltį ir ryžtą išsaugoti gražų atminimą apie savo tėvų, prosenelių gimtinę…”

Šiame leidinėlyje patalpintos 16 išlikusių sodybų nuotraukos. Jos buvo naujai nufotografuotos ir išdalintos šeimoms (dalis įrėmintų). Taip pat kiekvienas šventės dalyvis gavo jubiliejinį medalį su kaimo emblema, kuriuos pagamino Monika Kringelienė, padedant anūkei Jurgitai.

Tą vakarą ilgai grojo muzika. Šoko jauni ir pagyvenę. Vyko žaidimai, atrakcionai. 23 valandą į tėviškės padangę buvo paleisti nakties žibintai. 24 valandą uždegtas draugystės laužas, kad sudegtų visų nuoskaudos ir skriaudos, kad sušildytų ir suvienytų visus šilta tėviškės ugnelė.

Linksmybės ėjo į pabaigą. Nuleista tautinė ir Vainiūnų kaimo vėliavos. Sugiedoti abu himnai.

Šventė baigėsi. Už didelį triūsą beliko padėkoti organizatoriams: Aldonai ir Sigitui Jurkoniams, Monikai Kringelienei, Alvydui Benošiui, Vytautui Bračiuliui, Onutei Ermilienei, Danutei Strakauskienei ir visiems dalyvavusiems šioje jubiliejinėje šventėje. Visi skirstėsi kupini įspūdžių, bendravimo džiaugsmo, su linkėjimais susitikti kitais metais, liepos mėnesį, antrą šeštadienį. Iki susitikimo vainiūniečiai, Tėviškė lauks sugrįžtančių!

Ona Jurkonytė-Margelienė