Vytautas Landsbergis

Prieš dvidešimt metų, 1990- ųjų sausio 20-ąją, Azerbaidžaną ir azerbaidžaniečius ištiko di­džiulė nelaimė. Sovietų armijos daliniai, pasinaudoję apgalvo­tomis provokacijomis ir aklais etniniais pabėgėlių susirėmimais, ėmėsi ginkluoto smurto daužyda­mi, šaudydami ir traiškydami be­ginklius protestuotojus, barikadų gynėjus Baku gatvėse ir aikštė­se. Vaizdai, jeigu visuomeninis transliuotojas nūnai primintų visuomenei, būtų labai panašūs į prieš tai, 1989 m. balandžio 9 d., įvykusias žudynes Tbilisyje ir dar po metų, 1991 m. sausio 13- ąją, Vilniuje. Baku prieš 20 metų buvo lyg jungiamoji grandis tų įvykių grandinėje, kuri liudijo „perestroikos“ sąlygiškumą ir imperijos nekintamumą.

Sovietams pavyko sukiršinti dvi Pietų Kaukazo tautas – Armė­niją ir Azerbaidžaną – ir net jų de­mokratinius išsilaisvinimo judė­jimus. Baltijos judėjimai mėgino sutaikyti anuodu Liaudies frontus ir Karabacho komitetą pirmomis sausio dienomis Rygoje (aš ten dalyvavau), tačiau derybos ėjo sunkiai, o KGB provokatoriai ne­snaudė. Bet verta prisiminti ir visą aplinką Azerbaidžane 1989-1990 m. slenkstyje.

Spygliuotoji sovietinė siena tarp Azerbaidžano ir Irano buvo jau suardyta per 70 kilometrų, žmonės galėjo bendrauti su ana­pus gyvenančiais tokiais pačiais azerais. Miestas po miesto nu­sikratė „sovietų“, tai yra, ko­munistų valdžios, artėjo vasario rinkimai, kuriuose neabejotinai turėjo laimėti nepriklausomybi­nis Liaudies frontas… Bet im­perija laiku parengė prevencinį smūgį. Ji pasinaudojo nesenais azerų-armėnų konfliktais ne tik dėl Kalnų Karabacho, jų pabėgė­lių ir keršto aukų nelaimėmis. Abi tautos pateko į spąstus, ir švin­tanti Azerbaidžano laisvė buvo sutriuškinta, paskandinta krau­juose, didžiulei 50.000 sovietų armijai imant Baku kaip priešo miestą. Budapeštas, Praha… Vi­sur buvo tas pat, ir vėl gynėjų barikadas traiškė tankai raudono­mis žvaigždėmis. Taip buvo „at­kuriama sovietų valdžia“. Vilnius dar laukė savo lemties valandos, kuri atėjo po metų.

Kai sakome „tragedija“, turi­me suvokti ir kokie sąlygiški būna žodžiai. Sumanytojams Maskvoje ir vykdytojams „vietose“ tai ne­buvo tragedijos, nebent netrukus pavirto SSRS kalėjimo griūties „pasauline tragedija“. Žmonėms, kurie tada Baku ir kitur neteko artimųjų arba liko invalidais, be abejo, tai baisi nelaimė. Žudikams būtų nelaimė, jeigu reiktų atsaky­ti. Azerbaidžano kelyje į nepri­klausomybę tai buvo smūgis, kaip ir ligi šiol kurstomi konfliktai su armėnais, prarasto laiko netektis. Galų gale, karas, perversmai, ne­tektos teritorijos ir gyvybės, per milijoną „vidaus pabėgėlių“. Lie­tuva to išvengė, bet ir mums buvo parengta visko. Todėl nepamirški­me draugiškos azerbaidžaniečių tautos nelaimių ypač šią sausio 20 dieną.