Antanas Pupienis

Atsisėdęs pašaly ant suolelio papypkiuoti (žmona rūkyti troboje neleidžia), žiūrėdamas į kylantį tabako dūmelį, prisiminiau poeto Maironio žodžius „išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo“, ir toks graudulys surėmė pažiaunę, kad vos nepradėjau žliumbti. Juk vargu bau kas nors prisimins, kad kažkada ant šio margo svieto šmirinėjo niekuo nepasižymėjusi, iš kitų neišsiskirianti vargo pelė Vitas Kasputis, tai yra aš. Kita vertus, sėdėdamas ant Vėlių suolelio, kažin ar galėsiu rašyti humoreskas, o jeigu ir parašysiu, tai kas jas skaitys, nebent angelai. Tačiau dar neteko girdėti, kad jiems būtų organizuojami literatūros vakarai. Bet ką gi daryti, kad taip neatsitiktų, kad žemę maitintoją mindžiojusių mano pėdų neužpustytų užmaršties dulkės? Gerai paklibinęs smegeninę, pamačiau, kaip dabar madinga sakyti, tunelio gale šviesą.

– Teresėle, – kreipiausi į savo gyvenimo draugę, pavadindamas ją po daugelio metų pirmą kartą maloniniu vardu, o ne močia ar dar kaip kitaip, – iš pagrindų padauginkime mūsų šeimyną. Argi nebūtų gražu, kad mūsų vaikučių skaitlius perkoptų dešimtį ar net pasiektų penkiolika? Valdžia malonėtų visa matančias savo akis į mus atkreipti, visokiausiomis malonėmis apiberti, kitoms šeimoms mus pavyzdžiu rodyti. Gal pribręstų reikalas, remiantis mūsų šeimos pagausėjimu, miestelyje vaikų darželį atidaryti, pradinę mokyklą į pagrindinę pertvarkyti. Už šiuos demografinius nuopelnus prie mūsų pirkios pritvirtintų memorialinę lentą, skelbiančią, kad čia gyveno tautos gelbėtojų nuo išnykimo Teresės ir Vito Kaspučių daugiavaikė šeima.

– Žiū, ko užsimanė? – išplėtė akis lyg iš medžio nupuolusi mieloji žmonelė. – Reikėjo prieš dvidešimt metų šią programą pradėti įgyvendinti, o dabar jau popiet šaukštai. Džiaukis, kad Raimondėlį su Rasele šiaip ne taip sukrapštėme.

Taigi šeimos pagausinimo programos teko atsisakyti. Laimė, neišartuose demografijos dirvonuose įstrigus mano projektui, kilo naujas sumanymas. Įsikišęs striukės kišenėn samanės pusbonkutį pabeldžiau į kaimyno Gedimino Ragaišio trobos duris. Kai, linkėdami vienas kitam sveikatos, trečią kartą susidaužėm stiklinaitėmis ir užkandome rūkytų lašinių, iš tolo pradėjau suplanuotą šnektą apie pilką, nepraskaidrintą svarbiais įvykiais, nutikimais, kuriuos ne tik nūdienos žmonės, bet ir jų vaikai bei vaikaičiai prisimintų, gyvenimą.

– Žinai, Gedai, – kalbu cinktelėjęs ketvirtą kartą į jo stiklinaitę savąja, – suvaidinkim tokį teatrą. Tu, nubridęs ežeran, imk puškintis, laidyk gerklę, kad skęsti. Aš tuo tarpu avansu greitukę, gaisrininkus gelbėtojus, dėl visa pikta dar ir vietinio laikraščio „Naujausios žinios“ korespondentą iškviesiu. Kai jie pasirodys, griebsiu tave už pakarpos ir išvilksiu iš vandens. Paėmę už rankų ir kojų tave išgręšime, duosime „ant šilumos“ šimtgramį, ir galėsi atsigavęs, žvalus kaip agurkėlis pėdinti namo. Po to apie šį įvykį laikraščiuose rašys, televizija rodys, liaupsins mane, išplėšusį iš mirties nasrų skenduolį.

– Gal ir nedurnai sugalvota, – žiaumoja lašinių brizą Ragaišis. – Tačiau šiame spektaklyje reikia apsikeisti vaidmenimis – tu skęsi, o aš būsiu tavo gelbėtojas. Juk aš esu, anot žiniasklaidos, šio vandens telkinio savininkas. Vadinasi, ir pirmenybė skęstančius jame gelbėti, už šį žygdarbį laurais pasidabinti man priklauso.

Po tokio demaršo aš ir šiaip, ir kitaip kalbinu, už atliktą skenduolio vaidmenį žadu padoriai atsilyginti, o kaimynas vis tiek prie savo: tu skęsi, aš tave iš vandens išgraibysiu. Matydamas, kad mano šnekta kaip žirniai į sieną, pasiėmiau nuo stalo nebaigtą ištuštinti butelaitį ir nepadavęs Gediminui rankos pasukau durų link.

Tačiau, žengdamas savęs įamžinimo duobėtu keliu, nepalūžau, vilties nepraradau, vis tiek laikiausi įsikibęs nemirtingumo idėjos. Kaip palikimas man atiteko mano seneliui priklausanti pirtelė ir prie jos daržo gabalas. Kol valdžiai įrodžiau, kad aš esu aš, o ne kas nors kitas, kad teisėtai man priklauso šis senelio statinys, turėjau užpildyti krūvas popieriaus, gauti aibes pažymų. Visas šis popierinis antplūdis svėrė ne gramus, o kilogramus. Tikrą kryžiaus kelią, instrukcijomis klotą, teko nueiti, kol gavau leidimą įstiklinti išdaužtą pirkelės langą. Mat ji, savo nelaimei, stovėjo rezervato teritorijoje, kurioje augo baigianti išnykti vargana gėlelė, telkšojo balutė, kurioje prieš šimtą metų ar dar anksčiau veisėsi vietinių gyventojų vadinamos geležinės varlės – vėžliai. Taigi sumaniau šiais valdiškais popieriais kambario sienas išklijuoti, išpiešiau špygą – biurokratijos simbolį – ir šį piešinį prilipinau prie sienos. Ant kitos sienos pakabinau rojaus paveikslą su pirmaisiais žmonėmis Adomu ir Ieva, kuriems dangiškieji biurokratai buvo uždraudę nuo vieno medžio skinti ir valgyti vaisius. Kambario kampe pastačiau tariamą valdžios lovį, ant stalelio padėjau kyšių davimo ir paėmimo instrukciją. Tokiu būdu įrengiau biurokratijos muziejų. Viliuosi, kad jis, papildytas naujais eksponatais, susilauks reikiamo visuomenės dėmesio, o mano galvą papuoš nemirtingumo aureolė.