Pasklaidžius naujausių sociologinių tyrimų rezultatus, apima įtarimas, kad apklausų dugne atsidūrusios partijos tikėtinai gali patirti fiasko artėjančiuose savivaldos rinkimuose. Rinkėjų nepasitenkinimas ir net pyktis suformavo tokį politinį klimatą, kuris gali sunaikinti ištisus dvidešimt metų kurtą partinę sistemą.

Nesiruošiu diskutuoti, gerai tai ar blogai (juolab politologai ne kartą yra užsiminę apie visuotinės partinės sistemos krizę), tačiau visas ribas peržengiantis partijų nenoras šalia matyti kitas pilietines organizacijas kelia tam tikrą susirūpinimą. Kas gi jos yra iš tiesų: saviškių susispietimas ar piliečiams atstovaujantis politinis darinys?

Artėjant 2011 m. Savivaldybių tarybų rinkimams, visuomenė prislėgta. Nedarbas, finansų krizė ir nepasitikėjimas teisėsauga bei teismais pasiekė bene aukščiausią lygį po Nepriklausomybės atgavimo. Esant tokiam psichologiniam klimatui, valstybėje susiduriame su dviem, o tiksliau trimis, įmanomais sprendimais. Pirmu atveju einama konfrontavimo keliu ir tokie judėjimai kaip Jungtinis demokratinis judėjimas arba patys mutuoja į partijas, arba toliau kelia politinę temperatūrą valstybėje iki sunkiai prognozuojamų pasekmių. Antrasis sprendimas būtų nuosaikesnis – partijos ir judėjimai bando sugyventi ir pirmosios norėdamos išlikti įtakingos ieško įvairių būdų „susitaikyti“. Trečiasis sprendimas tebūnie įvardintas „Kita“. Jo galimybę pranašauja prie Venckų namų susirinkę žmonės.

Jei partijos neperžiūrės savo rinkimų taktikos, dar svarbiau – strategijos, tai egzistuoja didelė tikimybė, kad jos praras visą savo turėtą įtaką. Senosios vežėčios vos laiko jomis važiuojančius, todėl jas reikia skubiai remontuoti. Kaune tai ypač jaučiama.

Tolesnis rinkimų procesų prognozavimas yra gana komplikuotas dėl įvairių priežasčių: vis dar keičiamos juridinės būsimus rinkimus reglamentuojančios nuostatos, lyg grybai po lietaus dygsta nauji judėjimai, valdžios sprendimai socialinėje srityje dar nenusistovėjo iki sąlyginio stabilumo. Kad ir kaip būtų, aišku viena: prieš rinkimus mūsų dar laukia ne vienas siurprizas ir, tikėtina, mus turėtų nustebinti tokie politikai kaip A. Zuokas arba kas nors iš „buvusiųjų“ plejados (A. Paulauskas, K. Prunskienė ir t. t.)

Žiniasklaidos pradėta rinkimų antipartinė agitacija kelia dvejopus jausmus. Viena vertus, partijos lyg yra ar bent turėtų būti stulpai, kuriais remiasi mūsų valstybės demokratinė sistema, tačiau aklas visko neigimas taip pat būtų netiesa. Disproporcija tarp partijų, atstovaujamų Lietuvos gyventojų dalies ir jų oficialiai gaunamų lėšų iš valstybės, bado akis. Ypač tada, jei juos imi lyginti su nevyriausybinėms organizacijoms skiriamais trupiniais.

Pats būdamas partijos narys, negaliu palaikyti visuotinių partijų niekinimo pastangų. Tačiau buvimas partijoje mane verčia aiškiai ir nedviprasmiškai sakyti, kad daugeliu atvejų politika ten net nekvepia. Šiuo atžvilgiu žiniasklaida yra absoliučiai teisi teigdama, kad pagrindinis ir nekvestionuojamas didžiosios dalies dabarties politikų veiksmų variklis yra pagrįstas šūkiu: „Padarysiu bet ką, kad tik būčiau perrinktas.“

Bernardinai.lt

Dainius Varnas. Ar rinkėjų pyktis sunaikins partinę sistemą?

Pasklaidžius naujausių sociologinių tyrimų rezultatus, apima įtarimas, kad apklausų dugne atsidūrusios partijos tikėtinai gali patirti fiasko artėjančiuose savivaldos rinkimuose. Rinkėjų nepasitenkinimas ir net pyktis suformavo tokį politinį klimatą, kuris gali sunaikinti ištisus dvidešimt metų kurtą partinę sistemą.

Nesiruošiu diskutuoti, gerai tai ar blogai (juolab politologai ne kartą yra užsiminę apie visuotinės partinės sistemos krizę), tačiau visas ribas peržengiantis partijų nenoras šalia matyti kitas pilietines organizacijas kelia tam tikrą susirūpinimą. Kas gi jos yra iš tiesų: saviškių susispietimas ar piliečiams atstovaujantis politinis darinys?

Artėjant 2011 m. Savivaldybių tarybų rinkimams, visuomenė prislėgta. Nedarbas, finansų krizė ir nepasitikėjimas teisėsauga bei teismais pasiekė bene aukščiausią lygį po Nepriklausomybės atgavimo. Esant tokiam psichologiniam klimatui, valstybėje susiduriame su dviem, o tiksliau trimis, įmanomais sprendimais. Pirmu atveju einama konfrontavimo keliu ir tokie judėjimai kaip Jungtinis demokratinis judėjimas arba patys mutuoja į partijas, arba toliau kelia politinę temperatūrą valstybėje iki sunkiai prognozuojamų pasekmių. Antrasis sprendimas būtų nuosaikesnis – partijos ir judėjimai bando sugyventi ir pirmosios norėdamos išlikti įtakingos ieško įvairių būdų „susitaikyti“. Trečiasis sprendimas tebūnie įvardintas „Kita“. Jo galimybę pranašauja prie Venckų namų susirinkę žmonės.

Jei partijos neperžiūrės savo rinkimų taktikos, dar svarbiau – strategijos, tai egzistuoja didelė tikimybė, kad jos praras visą savo turėtą įtaką. Senosios vežėčios vos laiko jomis važiuojančius, todėl jas reikia skubiai remontuoti. Kaune tai ypač jaučiama.

Tolesnis rinkimų procesų prognozavimas yra gana komplikuotas dėl įvairių priežasčių: vis dar keičiamos juridinės būsimus rinkimus reglamentuojančios nuostatos, lyg grybai po lietaus dygsta nauji judėjimai, valdžios sprendimai socialinėje srityje dar nenusistovėjo iki sąlyginio stabilumo. Kad ir kaip būtų, aišku viena: prieš rinkimus mūsų dar laukia ne vienas siurprizas ir, tikėtina, mus turėtų nustebinti tokie politikai kaip A. Zuokas arba kas nors iš „buvusiųjų“ plejados (A. Paulauskas, K. Prunskienė ir t. t.)

Žiniasklaidos pradėta rinkimų antipartinė agitacija kelia dvejopus jausmus. Viena vertus, partijos lyg yra ar bent turėtų būti stulpai, kuriais remiasi mūsų valstybės demokratinė sistema, tačiau aklas visko neigimas taip pat būtų netiesa. Disproporcija tarp partijų, atstovaujamų Lietuvos gyventojų dalies ir jų oficialiai gaunamų lėšų iš valstybės, bado akis. Ypač tada, jei juos imi lyginti su nevyriausybinėms organizacijoms skiriamais trupiniais.

Pats būdamas partijos narys, negaliu palaikyti visuotinių partijų niekinimo pastangų. Tačiau buvimas partijoje mane verčia aiškiai ir nedviprasmiškai sakyti, kad daugeliu atvejų politika ten net nekvepia. Šiuo atžvilgiu žiniasklaida yra absoliučiai teisi teigdama, kad pagrindinis ir nekvestionuojamas didžiosios dalies dabarties politikų veiksmų variklis yra pagrįstas šūkiu: „Padarysiu bet ką, kad tik būčiau perrinktas.“

Bernardinai.lt