Dzūkiški Krosnos mokyklos dzyvų dzyvai. Penkta dalis

Krosnos mokykla, toliau sau lengvai dzūkuodama, palengva keliauja lietuviškų tradicijų labirintais, nes dalyvauja Europos socialinio fondo ir Lietuvos Respublikos lėšomis finansuojamame/dalinai finansuojamame projekte TAPK („Neformaliojo švietimo paslaugų rėmimo sistemos sukūrimas savivaldybėse”), kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas. Artėjant didžiausioms žiemos šventėms nuspręsta švęsti šv. Andriejaus dieną, kurią minėti priguli lapkričio trisdešimtą. Krosnos mokykla šv. Andriejui skyrė net dvi dienas: lapkričio 24 dieną buvo ruošiamasi šventei, o 25-ą ji įvyko Krosnos laisvalaikio salėje.

Pirmiausia turbūt skaitytojui reikia priminti, kas yra tas šv. Andriejus, nes jis ne tik Krosnoje, bet ir kitur yra nedovanotinai primirštas ir populiarumu pralaimi šv. Kūčioms, Joninėms, Užgavėnėms ir net Oninėms. Šv. Andriejus žymi žiemos ir Advento pradžią. Piemenėliai tądien paleidžiami namo, nes baigiasi ganymo laikas. Nuo šios dienos žmonės pradeda laukti saulės. Juk temsta anksti ir tik tamsa, regis, užlieja pasaulį. Lietuviai senovėje vaikė šią tamsą  nuostabiomis advento dainomis. Leidinyje „Lietuvių kalendorinės šventės“ Stasys Gutautas nurodo, kad „tyrinėtojų paskaičiavimu, du trečdaliai visų žinomų kalendorinių dainų yra susijusios su saulės grįža. Šias dainas vadina advento arba kalėdinėmis. Jas dainuodavo per visą adventą, o neretai ir iki Trijų Karalių. Dainuodavo vakarodami, bendrai ką nors dirbdami. (…) Vakarais ne tik dainuodavo adventines dainas, bet ir žaisdavo advento žaidimus, šokdavo ratelius“.

Tame pačiame leidinyje sakoma, kad advento dainos parodė, kaip tada žmonės suvokė pasaulį. Saulei gresia mirtis; atsiradusiam chaosui, tamsioms požemių jėgoms priešpastatomas kosmosas. Daugelis tautų jį įsivaizduoja kaip medį, peraugusį visas tris pasaulio sferas – požemį, žemę ir dangų. Taigi, Krosnos mokykla, nusistvėrusi šios įstabios medžio idėjos, šv. Andriejui ir kūrė būtent medį. Dideliausias ačiū girininkui Sauliui Kancevičiui, kuris, kaipmat perpratęs reikalo esmę, mums norimą medį pats pristatė prie Krosnos laisvalaikio salės. Devintos klasės mokinys Vainoras Šalaševičius sumaniai nužievino jį, kad tilptų į numatytą vietelę. 

O tuo metu mokykloje – „trijose karalystėse“ – buvo kuriami šventei reikalingi atributai. „Požemio karalystėje“ kruopščios moksleivės siuvo gyvates, dekoruodamos jas DiArchi cirko artistų paliktomis smauglio išnaromis. Šiai mini „požemio karalystės“ siuvyklėlei vadovavo  dramos studijos „Bilekas“ vadovė beigi absurdo pjesių režisierė, dar ir rusų kalbos mokytoja Daina Leščikaitė. Žemės gyventojus: žmogų ir aveles kūrė „žemės karalystės“ atstovai, kuriems vadovavo dailės mokytoja Jolita Jasevičienė. „Dangaus karalystės“ kūnus: saulę, mėnulį, paukščius, iš šiaudų gamino vyriška kompanija, kuriai „dirigavo“ matematikos mokytoja Linutė Adomavičienė. Trumpam įkišusi nosį ton karalystėn mačiau, kaip aštuntos klasės moksleivis Giedrius Jocevičius, veik tobulai įvaldęs skulptūrų iš šiaudų kūrimo techniką, savo vertingus patarimus žarstė ir kairėn, ir dešinėn. Tenka džiugiai pripažinti, kad neperniek vyksta netradicinių dienų mokymai. Mat šių skulptūrų kūrimo Giedrius mokėsi iš tautodailininkės iš Marijampolės rajono Danutės Saukaitienės.

Lietuvių kalbos mokytojos Astos Grėbliūnienės ir tikybos mokytojos Živilės Čivinskienės grupėje moksleiviai persikūnijo į vakarais kojines mezgančias močiutes ir iš po darbų grįžusius piemenėlius, kuriems pasakoja apie šv. Andriejaus ir Advento svarbumus. Projekte dalyvaujanti moksleivių grupė „Raivedys“, geografijos mokytojai Violetai Klebrauskienei pamokant, gamino dainorėlius. Žinia, tokius anksčiau turėdavo liaudies dainų dainuotojai. Ne kompiuteriu, o ranka perrašytuose dainų žodžiuose – daugiau dvasios, jausmo ir lankstumo. Kiek vėliau advento dainų juos mokino VšĮ „Lazdijų kultūros centro“ Krosnos laisvalaikio salės vadovė Jovita Vilkauskienė ir folklorinės grupės „Serbentėlė“ vadovas Robertas Vilkauskas. Džiugu, kad Krosnos laisvalaikio salės šeimininkai visada randa laiko mokyti Krosnos mokyklos moksleivius. 

Nemažiau svarbu, kad tądien Lazdijų psichologinės pedagoginės tarnybos psichologė Daiva Česnulevičienė bendraudama su VI–X klasių moksleiviais vaikė ir skaldė per metus susikaupusias įtampas. 

Dienos pabaigoje – jau kelias savaites lauktas susitikimas su bardu Artūru Juškausku, kurio medžio ir metalo dirbinių paroda skleidžia šilumą ir džiugina Krosnos mokyklos bendruomenės ir jos svečių širdis. Nors garsas apie šį žmogų nepasklidęs mūsų rajone taip plačiai kaip galėtų, po susitikimo su juo pamaniau sau, kad tikrai talentingi žmonės yra perdėm kuklūs ir nereikalauja kažkokių išskirtinių sąlygų, neverkšlena ir nesiskundžia. Bet, kaip sakoma, pranašu savo kieme nebūsi. Tad trumpai apie kitus Artūro kiemus: gimęs Lazdijų rajone, Salų kaime, pernai baigė Lazdijų M. Gustaičio gimnaziją (dabar Mykolo Romerio universitete studijuoja teisę), medžio dirbinių ir kalvystės meno išmoko iš savo prosenelių bei mokytojų Raimundo Oleškevičiaus ir Juozo Varnelio. Dainavimas – irgi iš giminės. Šiaip jau dainuoti įkvėpė išgirstos a. a. aktoriaus Sauliaus Mykolaičio bei Klaipėdos grupės „Atika“ dainos. Dalyvavo Artūras ir tarptautiniame dainuojamosios poezijos festivalyje „Tai aš“ bei jo kūrybinėse dirbtuvėse, kurioms vadovavo airių bardas Denis McLaughlin. Susitikime su moksleiviais Artūras atliko dvi dainas. Įspūdis, kad dainuoja ne šiaip sau mokinukas, o gerai dainuojamosios poezijos meną įvaldęs meistras. Seniai nepatirta dvasinė kelionė poezijos ir muzikos viražais. Bet turbūt neklysiu sakydama, kad dainuojamoji poezija – ne kiekvienam, dideliam ar mažam, lengvai suvokiamas dalykas, todėl net nežinau, ar reikia atsiprašinėti už ne visai tinkamas kai kurių paauglių reakcijas skambant Artūro gitarai ir jo balsui. Artūrui, aišku, labai ačiū.

 

Lapkričio 25 dieną, belaukdama „Kukumbalio“, kuris yra ir Vinco Krėvės Mickevičiaus „Švitrigailos“ šeimyna, „Raivedžio“ šeimyna, vadovaujama Krosnos laisvalaikio salės vadovės Jovitos Vilkauskienės, pynė advento vainikus ir laukė šeštą valandą prasidėsiančios šventės „Žūrėk, jau ir Andriejus“. Pagrindinis šventės dalyvis – Merkinės etnokultūros klubas „Kukumbalis“, tik prieš savaitę sugalvojęs dešimt norų ir prisimindamas prasmingą ir linksmą laiką kartu užpūtė dešimt žvakučių ant jubiliejinio torto. Tad sveikinimai ir linkėjimai tęsėsi ir Krosnoje. Klubui vadovauja jį 2001-ais metais įsteigę Merkinės Vinco Kudirkos gimnazijos lietuvių k. ir dailės mokytojai Rita Černiauskienė ir Vytautas Černiauskas. Gražus įvairaus amžiaus jaunimas ir keistas pavadinimas – „Kukumbalis“, kuris būtinai turi būti paaiškintas. 

Dzūkijos nacionalinio parko direktorius Algimantas Černiauskas straipsnyje „Prasmingesnis laiko švaistymas“ teigia, kad Merkinėje esantis „Kukumbalis“ yra kilęs iš mitologijos, kurioje žodžiai su „kauk“ ir „kuk“ žymi ypatingus miškus, pelkes, šventas vietas, kur gyveno protėvių vėlės. Tad kai jie pradeda muzikuoti, regis, suošia miškai, skraido paukščiai ir mėnulis su saule šviečia kartu. Tai štai kokios jėgos būta Krosnoje.  

Šioje šventėje žiūrovų nebuvo, tik dalyviai. Pasyvumas juk nubraukia šventumo aureolę, be kurios šventė netenka savo statuso. Į Krosnos laisvalaikio salę tądien atėjusieji tarsi savaime įsitraukė į liaudies dainų ir šokių sūkurį, dainavo, trypė ir troško būti pilnaverčiais šventės dalyviais. Beje, juk senoms kalendorinėms šventėms niekas nerašė scenarijų, niekas nestudijavo mokslinių veikalų. Senų senovėje šventės buvo gyvenimo dalis. Jos ne tik poilsis, jos ir pagrindinė sąlyga žmonių dvasingumui, kurio taip dažnai pasigendame dabar. Ačiū televizoriui, kompiuteriui ir beprotiškam skubėjimui, kad jau nebemokame ir dažnai nebenorime susieiti.

O tądien kokios dainos skambėjo! Visa salė taip virė kisielių, kad, regis, ir skonį pajusti galėjai. Spanguolių? Aišku. O kaip vyrai šoko mešką! Girdėjau sakant, kad jauni žmonės neturi kur dėti savo energijos, jos pertekliaus. Kažin, kaip būtų, jei jie pabandytų kartu su „Kukumbaliu“ pašokti mešką. O kokia palaima kartu su kukumbaliečiais užtraukti „Dar neišaušo giedri dzienelė“. Tas liaudies dainų dainavimas prilygsta giedojimui. Tai – ir malda, ir meditacija, ir magija. Daugybė gražių linksmų ir liūdnų skambėjusių dzūkiškų liaudies dainų praturtino Krosną, įsiliedamos į krosniečių širdis, įstrigę atmintin. Tokių smagių šokių seniai būta. Apstulbau regėdama šokio sūkuryje besisukančius net tuos Krosnos moksleivius, kuriems, atrodė, su šokiu, o ir su lietuvių liaudies kultūra, tarsi su kokia atgyvena, ne pakeliui. Štai su kokia dvasia ir jėga gyvena „Kukumbalis“, kokius dzyvų dzyvus jie ištaiso kur atsikliuvę.  

Gamtininkas dr. Mindaugas Lapelė, kalbėdamas apie lietuvių atgimimą ir „Kukumbalio“ reikšmę teigė, kad „tikrieji valdovų rūmai statomi ne Vilniuje, o tokiu štai darbu po mažą plytelę mūrijant mūsų valstybės pamatus“. Tai jau tikrai, ir ar gali dar ką daugiau pridurti. 

 

Kai kas Krosnoje turbūt sako, kad ta Krosnos mokykla tik dzyvinasi. Ne kaži kas į tuos jų organizuojamus (jau trečias) vakarus ateina, tai ir ko čia girtis. Anądien jaunas krosnietis, paklaustas, kodėl niekad neužsuka į šias šventes, atsakė, jog girdėjęs, kad ten nieko gero ir, be to, penktadieniais juk šokiai Šeštokuose... Gal tą gerumą dar galėtum atstovėti, bet visom prasmėm šiuolaikiškų šokių Šeštokuose... niekaip.

Portugalų rašytojas Jose Samaragas interviu „Niekas nėra iš anksto nulemta“, kalbėdamas apie savo knygos „Lisabonos apsiausties istorija“ pagrindinius herojus, apibūdina juos kaip pašalinius – autsaiderius savo mieste, kurie vienas kitą vadina maurais. Rašytojas teigia, kad „visi mes turime gyventi mieste, t. y. kolektyviai, bet kartu privalome būti autsaideriais, maurais tame mieste, maurais tuo požiūriu, kad mauras fiziškai yra mieste ir sykiu jis yra svetimas tam miestui. (...) Tas mauras, tas kitas, tas svetimas, tas keistuolis, tasai, kuris būdamas tarp miesto sienų, drauge yra už jo ribų, ir yra tas, kuris gali miestą transformuoti – tikėkimės pozityvia linkme“. Telieka pasakyti, kad vykdydama projektą „Dzyvų dzyvai“ Krosnos mokykla labai nori būti tokiu mauru.