Dzūkų žinios

Istorija, kuri atima žadą: vien klausantis kūnas eina pagaugais, o ji, vokietukė Gizela, visa tai išgyveno

Dalintis:
Kazimiera Gizela Navakauskienė iš Seimeniškių kaimo, būdama 15 metų, patraukė į Lietuvą: ją čia ginė karas ir badas.

Dineta Babarskienė
Istorija apie mergaitę, išgyvenusią tikrą pragarą.

Kazimiera Gizela Navakauskienė iš Seimeniškių kaimo, būdama 15 metų, patraukė į Lietuvą: ją čia ginė karas ir badas. „Ištisos šeimos prisiubagaudavo Lietuvoje ir taip prasimaitindavo“, – sako ji.

Kazimiera Gizela ir šiandien apsirengusi kaip tikra vokietaitė: balti marškinukai, tvarkingai susagstyti sagutėmis, o ir meldžiasi po šiai dienai tik vokiškai, nors sako savo gimtąją kalbą jau gerokai primiršusi.

„Kad tik nebūtų karo. Juk absoliučiai nieks nepasikeitė: tie patys karo baisumai dabar Ukrainoje“, – taip kalba 92 metų senolė Gizela, pabrėždama, kad baisiausia vis tik badas.

Vien beklausant jos istorijos, darosi baisu, o jai visa tai reikėjo išgyventi: praeities siaubas gyvas ir dabar. Kartais Gizela pasakoja, kartais sustoja verkdama, kartais nutyla, vėl pasakoja. Nežinau, ar teisi aš, bet, manau, kad toje tyloje dar didesnis siaubas, tik neišsakytas žodžiais. Vien klausant jos žodžių ir tylos, imdavo trūkti oro, o ji tai išgyveno: pati, vienui viena.

Vokietukė, įgijusi lietuvišką tapatybę

Gizela Lietuvoje buvo pavadinta Kazimiera, jos dokumentuose dabar du vardai. Turėjo ir brolį, 10 metų jaunesnį, su kuriuo buvo susitikusi jau po daugelio metų, tačiau artimas ryšys neužsimezgė. „Kaip svetimi palikome: ne kartu augome“, – taip mano ji. Ir mamą, su kuria ją išskyrė karas, Gizela susirado, nors iš pradžių atrodė, kad jokių žinių nėra, tačiau pagelbėjo vienas vokietis Didrikas iš Verstaminų, kuris emigravo į Vokietiją. Jam Gizela įdavė savo tetos iš Lenkijos adresą, kurį gerai žinojo, manė, kad gal tai padės surasti mamą. Buvo kreiptasi ir į Raudonąjį Kryžių, į laikraštį skelbimą parašė. Pastangos nenuėjo perniek: surado jos mamą. „Susirašinėjome su mama kokius dvejus metus. Išvažiuoti galimybių nebuvo, o ji norėjo, kad atvažiuotume. Deja, mirė“, – taip apie ryšius su surasta mama pasakoja Gizela šiandien. Sako, kad būtų važiavę į Vokietiją, bet charakteristikos geros negavo: mano, kad koją pakišo tai, kad Gizelos vyras karo mokykloje buvo mokęsis. Tiesa, apie tėtį ji nieko nežinojo, nežino ir nė nesitiki jau ką sužinoti. Gizela turėjo tik mamą. Gimusi anūkė nenudžiugino senelių. O mama paaugino savo mergytę, pradėjo dirbti. Kadangi mamos darbas vertė ją važinėti po fabrikus: surašinėjo prekes. Augino mažąją Gizelą teta, vėliau atlėgo ir dieduliai: anūkę pripažino, netgi rūpinosi ja.

Vėliau jau, kaip sako pati Gizela, geresniais laikais, buvo susitikusi savo kraujo gimines: ir pusseseres, ir pusbrolius, tačiau dabar bendrauja tik su viena pussesere, pasisveikina švenčių proga.

Ir namo nuvažiavusi buvo, tik savo namų jau neatpažinusi, neradusi tos vietos, nors sako gerai atsimena net gatvės pavadinimą: viskas labai pasikeitę.

Viskas sumišo Gizelos gyvenime: nebeatskirsi, kur sava, kur svetima. „Vokietukė“, – taip sakydavo žmonės. Visas gyvenimas tarp dangaus ir žemės.

Niekas su žmonėmis nesiterliojo: jei silpnas – nušauna, jei nori – prievartauja

„Mums reikėjo evakuotis. Buvo įsakyta per 15 minučių pasiimti kas būtiniausia su savimi ir susirinkti mokykloje, toks buvęs įsakymas “, – prisimena ji.

Pasakoja, kad rusai ėjo, beldėsi į duris ir liepė išeiti. Iš pradžių varė į kaimą, paskui jau tolyn, į lagerį, į Rusiją. Ūkininkai kinkė arklius, krovėsi lašinius, kitus daiktus: kas ką galėjo, kas ką dar turėjo. Atskyrė moteris ir vaikus į vieną grupę, vyrus į kitą: taip senelio daugiau ir nepamatė. „Sudarė koloną ir varė į Rusiją“, – sako ji. Miegojo sodybose, tvartuose, ant žemės, jei buvo paberta šiaudų – gerai, jei ne – iš nuovargio užmigdavo bet kur, bet kaip. „Valgis – runkeliai, kuriuos surasdavome laukuose. Iš jų sirupą virėme. Cukriniai buvo saldūs. Jie – mūsų išsigelbėjimas. Užvalgę, pamiegoję, kur tąnakt suvaryti, ryte vėl būdavome išvaromi tolyn“, –tęsia Gizela. Prisimena gerai, to nepamirš: „Nieko nežiūrėjo, jei kuris silpnas, negali paeiti – nušauna. Niekas nesiterliojo su žmonėmis: kulka ir viskas“. „Rusai moteris labai prievartavo. Nieko neklausdavo, darė, ką norėjo, prievartavo, kada panorėję“, – pasakoja ji.

„Kai mano močiutė badu mirė, mane atplėšė nuo jos: taip ir palikau ją ten gulėti. Nieks nė nepalaidojo. Likau viena. Svetimos moterys manęs gailėjo: apkirpo trumpai, aprengė kaip berniuką, kad rusai nesiartintų prie manęs. Maisto trūko, buvau liesa, tikrai buvau panaši į berniuką. Man tada buvo kokia 14 metų. Jos žinojo, kad taip mane gali apsaugoti“, – pasakoja ji. Nesulaiko ašarų kalbėdama ir šiandien. „Žmones kinkė vietoj arklių: liepdavo arti“, – toliau pasakoja ji.

Sugrįžę savo butus rado jau užimtus: ten šeimininkavo svetimtaučiai

„Sugrįžę neatpažinome savo miesto: visur tik griuvėsiai, namai sugriauti, butai užimti: juose šeimininkavo svetimtaučiai. Juose įsikūrė rusai. Mus varė lauk“, – sako ji. Pasakoja, kad jų namuose įsikūrę, jų daiktais naudojosi, jų drabužiais rengėsi. „Ruskės su mūsų naktiniais po miestą vaikščiojo. Joms labai gražu buvo“, – prisimena Gizela.

„Valgyti nebuvo ko. Jei kas duodavo, tai tik lupenų. Virdavome ir valgėme. Kiti visai neduodavo: nustumdavo nuo namo laiptų ir išvarydavo“, – pasakoja ji.

„Vis girdėdavome, kad Lietuvoje galima gauti maisto. Kiti jo parsinešdavo. Tada pagalvojau: kodėl gi man nepabandžius? Vis tiek aš viena“, – sako ji. Kuo nuvažiavo, jau neatsimena, mena tik, kad laukuose nakvojo, papuolė į Kauną. Ėjo prie parduotuvių: kai kas susimylėdavo, duodavo kokią bulkutę. „Mane parsivedė namo viena moteris. Išprausė, perrengė, mat buvau visa utėlėta“, – pasakoja ji ir priduria, kad susišnekėjo jos „jokia kalba“. Lietuvių kalba Gizelai kol kas buvo nesuprantama. „Mane ji atidavė savo seseriai, kad jos penkis vaikus prižiūrėčiau, kai į Kauną špekuliuoti išvažiuodavo“, – sako ji.

Tačiau tai buvo tik negandų pradžia: išgyvenimo kelias.

Taip buvo…

Paskui jau kitoj šeimoj Simne norėjo, kad karvę melžtų, vandens prineštų, namų ūkyje padėtų. O ji tokia silpna buvusi, kad ne jos jėgoms sunkūs ūkio darbai. „Melžt nemoku, vandens nepanešu, o dar ir iš šulnio ištraukti reikia kibirą su vandeniu“, – prisimena, kaip buvę. Bet dirbo, valgyti gaudavo. „Kartu prie vieno stalo niekad nevalgėme, bet kas likdavo, tai virtuvėje man paduodavo, negaliu sakyti, alkana nebuvau“, – prisimena ji. Šeimininkas buvęs veterinaras. Kartą susirgo vieno ūkininko arklys, tad jiedu bekalbėdami ir išsikalbėljo apie mergaitę, kurios jau nereikėjo vienam, o kitam pigi darbininkė būtų, ūkininkui gal šioji praverstų prie darbų. „Jau nenorėjo manęs toji šeima“, – prisipažįsta ji. Atidavė ūkininkui: šis, pasitaręs su žmona, paėmė žąsiukams ganyti. Sako, tiks. Šeimoje augo dvi mergaitės. Tuoj įsitikino Gizela, kad ūkininkas – geras žmogus, o žmona – nekokia, skūpi. „Tada aš jau buvau sustiprėjusi, tad dirbau sunkiausius ūkio darbus: ir kiaules šėriau, ir laukus mėžiau. Verkdavau, kaip sunku man mėšlą kratyti buvo, bet mėžiau“, – sako ji. Darė viską, ką liepė. „Darbų buvo daug. Linus sėdavo, brukti juos reikėjo, vyrai pančius vijo, moterys verpdavo, išmokė ir mane verpti. Oi, daug suverpdavau“, – pasakoja ji. Darbus liepdavo dirbti Gizelai ir savai dukrai. „Bet ši tik sėdėdavo, o aš turėjau dirbti ir už save, ir už ją. O pasakydavo, kad ir ji dirbusi, padėjusi. Negalėjau tiesos pasakyti – tylėjau“, –prisipažįsta Gizela. Pasakoja, kaip žąsiukus ganydama, jau, sako, tokie paaugę buvo, baltomis plunksnomis, vieną praganė: prapuolė žąsiukas lyg vandenin. „Ūkininkų dukra mane sumušė, o tas žąsiukas vėliau pats parėjo. Skaudu man buvo, nes tikrai pilniavojau, o paskui dar ir nekaltai sumušė“, – kalba ji. Bet gyvenimas tęsėsi. „Ir toliau dirbau, dar jai nuorūkas nuo kelio rinkau, o ji tik rūkė – nedirbo. Valgyt skanesnį kąsnį man pakišdavo, tad tylėjau“, – pasakoja Gizela. Sėmenų aliejaus prisispausdavo ir į visus valgius pildavo. Gizela niekad nepriprato prie to. „Paprašiau, kad man nepiltų šito aliejaus, tad į sriubą tik daržovių kokių įmesdavo ir viskas. Bulvės vandeny ir viskas, tokia sriuba, nė gabaliuko jokios mėsytės, nors dėl kvapo“, – sako ji. O ir valgyt kiek nori nebuvo, porcijomis: vyrams – daugiausia, mat jie sunkiausiai dirbo.

Paskui pas kitą ūkininką atsidūrė. „Draugiški žmonės buvo. Ką jie valgė, tą man davė. Mėsos, kiek noriu, valgiau. Porcijų jau čia nebuvo“, – sako ji. Bet šeimininkas mylėjo taurelę pakiloti. „Saiko nebuvo, o girtas elgdavosi nežmoniškai: žmoną mušdavo, viską išdaužydavo. Žmona pas tėvus pabėgdavo, tai jis, išsipagiriojęs eidavo atsiprašyti. Ši vėl sugrįždavo“, – pasakoja Gizela. Nuoskaudų būta ir čia: „Kartą žmona negrįžo su juo. Sakė, kad kam ji reikalinga, jei turi mane. Sužinojusi, kad ji įtaria mane su jos vyru kažkokius ryšius palaikant, aš iškart išėjau.“ Prisimena, jog supratusi toji moteris, kad tikrai taip nebuvo, norėjo gerą darbininkę susigrąžinti. „Bet aš jau nenorėjau ten sugrįžti. Nors atsiprašė, rankas bučiavo, kad grįžčiau. Man jau buvo visko per daug“, – prisipažįsta darbščioji vokietukė.

Teko jai dirbti ir pas 50 metų biedną našlį su dviem vaikais: dvejų ir penkerių metukų berniukais, ir dar … tinginį. „Kaip pas tinginį viskas ir buvo. Malkų nėra. Šalom. Eina, parneša iš beržyno kokį pagalį, žalias – nedega, nesikūrena, rūksta“, – pasakoja ji. Tokio vyro Gizela nenorėjo. „Aš nė minties neturėjau, kad galėčiau čia pasilikti ir, kaip jis sakė, kad galiu likti ir gyventi su juo“, – prisimena ji, kad ir toks siūlymas nuskambėjęs.

Ne iškart patiko vyro artimiesiems: turėjo „broko“

„Aš tave užsiauginau“, – sakė jos vyras, 13 metų vyresnis už ją.

Gizelos būsimas vyras ją dirbant matė, žinojo, kad darbšti, suprato jos vargus ir bėdas, tad vieną dieną užsisodino ant dviračio ir jiedu nuvažiavę apsiženijo: buvo įregistruota civilinė santuoka. „Aš evangelikų tikėjimo, tad šliūbo bažnyčioje mes neėmėme“, – prisipažįsta ji. Metus laiko gyveno vyro tėvų namuose, motina Sibire buvo. Kai sugrįžo, Gizela atsimena, kaip iš aukšto į ją žiūrėjo. Sako, kad tikriausiai ji ir susituokti sūnui nebūtų leidusi su vokiete. „Aš gi „broko“ turėjau: svetimtautė ir tikėjimo kitokio“, – sako ji. Pasakoja, kad vyro brolis su seserimi stojo prie durų ir jos neįsileido į namus. „Tada vyro tėvas pasakė, kad jei neįsileis, jis išeis iš namų, tada jau įsileido, bet žinote, toks tas gyvenimas ten ir buvo“, – neslepia ji. O ir didelio pritekliaus nebuvo: vienus baltinius ji teturėjusi, tai išsiskalbia, išsidžiovina ir vėl apsivelka.

Darbšti, tvarkinga Gizela buvo. Nors iš pradžių kreivai žiūrėjo sugrįžusi iš Sibiro anyta, bet paskui atsileido. „Įsirengėme savo namuką. 1955 metais čia, kur dabar ir gyvename, atsikraustėme. 1959 metais gimė dukra”, – sako ji. Laikai nelengvi buvo, kolūkyje dirbo.

„Kalbėti lietuviškai išmokau per 3 mėnesius“, – sako ji. Tačiau meldžiasi Gizela po šiai dienai vokiškai, papročių laikėsi lietuviškų. Neslepia, kad jie skiriasi: jai širdį skudėdavo, kai reikėjo paminti savus ir laikytis svetimų, tačiau ir pasakyti, kas sava, o kas svetima, darėsi vis sunkiau: Vokietijon negrįžo, Lietuvoje liko ir taip viskas sumišo. Susipynė tas sava ir svetima. Tarp dangaus ir žemės. Bet svarbiausia – išgyventa.

Kad išgyventų, druska valgyta

„Iš kur tos druskos turėjome, negaliu pasakyti, bet valgėme tam, kad kojos ištintų. Ištinusiomis kojomis guldydavo į ligoninę. Bėda ta, kad kojos greitai atslūgdavo ir reikdavo vėl keliauti sau. Keliauti sau, reiškia, badauti. O ligoninėje koks tas maistas, toks, bet badauti nereikia“, – pasakoja Gizela, kaip ir ji pati tos druskos prisivalgiusi. Tačiau sakosi, jai pasisekė labiau. Ji paslydo ir verdančiu vandeniu apsišutino ranką, o dar buvo su vilnoniu megztuku, jo iškart nenusirengė, slėpė, nerodė daktarams, kai šie pamatė, gydymas tęsėsi ilgai. „O tai reiškė, kad nebūsiu alkana. Tris mėnesius gydė. Nusisekė man“, – paprastai pasakoja Gizela šiandien sunkiai suvokiamus dalykus.

Taip ir gyvenusi darbščioji vokietukė lietuviškoje žemėje, visad dirbusi, visad jautusi, kad ji kitokia, lyg svetima. Tik tas žinojimas ramina, kad ji ne viena tokia – vokietukė Lietuvoje: su savo likimo sesėmis ir broliais, vilko vaikais – Rytprūsių vaikais, kurie per Antrojo pasaulinio karo sumaištį bėgdami nuo Raudonosios armijos atsiskyrė nuo savo tėvų, o vėliau dramatiškomis aplinkybėmis rado prieglobstį Lietuvoje, ji vis susitikdavo, kai drūtesnė dar buvo. Vis tik sako, kad yra tokių, kurie ir šiandien neprasitaria, jog jie – vilko vaikai. Nelengva buvo kalbėti ir jai, bet ji papasakojo. Ačiū jai.

Dalintis:

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite: