S. Šeduikis: ,,Man gyvenimas yra dosnus“

Kapčiamiesčio seniūnijoje, Mikališkės kaime gyvenančiam Stasiui Šeduikiui gyvenime nėra neįmanomų dalykų. Tokia nuomonė susiformavo, kai keletą valandų pabendravome su šiuo  neeilinių gabumų žmogumi, kuris visad pilnas idėjų, netikėčiausių sumanymų ir sveiko optimizmo. Apie savo gyvenimo patirtį, profesijas, pergales ant imtynių kilimo, išradimus kurmiams gaudyti, poeziją, fotografiją jis galėtų nesustodamas pasakoti valandų valandas. Tokie žmonės vadinami visų galų meistrais. Jis tiesiog pakeri savo turtinga autobiografija, kai sužinai, kokius darbus dirbo, kokias profesijas įvaldęs. S. Šeduikis dirbo miško kirtėju, fotografu, restauratoriumi, skulptoriumi, jūreiviu, šaltkalviu, gaisrininku ir t. t. „Aš išdirbti viename darbe galėdavau tik dvejus metus, o po to ieškodavau kito. Esu įsitikinęs, kad išdirbęs tiek laiko tu jau ne tobulėji, darbas tampa rutina ir tu pasidarai automatu, atliekančiu tas pačias funkcijas. Todėl reikia ieškoti įdomesnio. Taip elgiasi japonai“, – tvirtino Mikališkės kaimo gyventojas.

65 metų Mikališkės kaimo gyventojas kartu su šeima – 28 metų žmona, 6 mėnesių ir 6 metų dviem dukrelėmis gyvena gražioje sodyboje pamiškėje. Iki jo sodybos nuo pagrindinio kelio į Kapčiamiestį vieškeliu vos keletas kilometrų.  Gyvenamasis namas yra šalia iškasto tvenkinio, kur auginamos įvairiausios žuvys. Šeimininkas juokavo, kad žuvų tvenkinyje knibždėte knibžda, o jis rūpinasi, kad žiemą šios neišdustų. „Pumpuoju vandenį ir jį vėl išleidžiu į tvenkinį, taip vanduo prisotinamas deguonies“, – rodydamas į tvenkinio viduryje pastatytą įrenginį pasakojo šeimininkas. Stasys tvirtino, kad Mikališkės kaime apsigyveno dar sovietiniais metais. „Draugas netoliese turėjo sodybą, atvažiuodavau čia grybauti. Miškas, graži gamta, grynas oras man labai patiko, todėl nusipirkau sodybą ir persikėliau čia gyventi. Kur dabar stovi gyvenamas namas, čia buvo pelkė. Dabar šios vietos nekeisčiau į jokią kitą. Man, dar aktyviai sportuojančiam, labai svarbu gyventi gryname ore“, – dėstė vyriškis.

S. Šeduikio paklausiau, kodėl prie vartų, vedančių į jo sodybą, parašyta, kad sodyba saugoma ginklu. Vyriškis atsakė, kad taip užrašydamas jis pajuokavo. „Na, toks mano jumoras. O ginklą aš turiu, už nuopelnus Lietuvai Atgimimo laikais gavau vardinį Makarovo pistoletą. Esu Šaulių sąjungos narys, kartu su kitais saugojau Seimo rūmus. Atgimimo laikais, kaip ir kiti, aktyviai dalyvavau visuomeninėje veikloje. Ieškojau nužudytų ir užkastų partizanų palaikų, važinėjau po visą Lietuvą ieškodamas užkastų partizaninio judėjimo archyvinių dokumentų. Tokius dokumentus, palaidotus žemėje, bidone radome Kaltinėnuose. Žuvusių  partizanų palaikus atkasėme ir Veisiejuose, Kalvarijoje bei kitur. Kas prašydavo, niekam neatsakydavau padėti surasti artimųjų palaikus. Turėjau virbus, kurie nurodydavo tikslią jų buvimo vietą. Tie parodymai buvo tikslūs, niekad neapsirikdavau. Man patikdavo tokios paieškos, nes galėdavau įrodyti sau, kad galiu gero padaryti visuomenei. Niekad iš nieko neprašiau atlygio. Buvau kupinas entuziazmo“, – pasakojo 65 metų vyriškis.

Šie metai vyriškiui buvo itin sėkmingi sportinėje veikloje. Jis iš dviejų pasaulio veteranų laisvųjų ir graikų-romėnų imtynių čempionatų, vykusių Lenkijoje ir Albanijoje, parsivežė bronzos medalius. Pasaulio čempionato prizininką gražiai pagerbė Kapčiamiesčio bendruomenė. S. Šeduikis rodė medalius, diplomus ir džiaugėsi pasiekimais. „Svarbiausia, sau įrodžiau, kad dar galiu sportuoti ir šio to pasiekti. Į varžybas važiavau savo lėšomis, savu transportu. Man jos kainavo 8 tūkstančius litų, niekas išlaidų nekompensavo. Varžybos buvo tikrai sunkios, nes atvyko daug tituluotų varžovų. Ant kilimo teko atiduoti visas jėgas, kovoti iš paskutiniųjų. Per dieną vykdavo kovos su keturiais varžovais, sveriančiais daugiau nei 100 kilogramų. Kartais po imtynių negalėdavau net rankų pakelti, vandens atsigerti – visą skaudėjo. Imtynėse reikia labai daug fizinės jėgos, ištvermės, užsispyrimo. Turi dirbti visi – rankų, kojų, nugaros – raumenys. Turi stengtis, kad tavęs varžovas nepagriebtų, neparverstų, reikia mokėti ir gintis, ir pulti“, – dėstė pagrindinius principus Stasys. 

Pasaulio bronzos medalio laimėtojas tvirtino, kad jį vėl sportuoti 2009 metais įkalbėjo Kapčiamiesčio seniūnijos seniūnas Vidmantas Dambrauskas, kuris irgi yra imtynių entuziastas. „Imtynes jau senokai, prieš 40 metų, buvau metęs, nes buvau susirgęs reumatu. Tačiau prieš keletą metų seniūnas  įkalbėjo dalyvauti Lietuvos veteranų imtynių čempionate. Sutikau“, – pasakojo imtynininkas.

S. Šeduikis rodė savo sodybos kieme sukonstruotą specialų treniruoklį rankų, kojų, nugaros raumenims stiprinti. Treniruoklis veikia sūpynių principu. Viename gale prideda svorių, o kitą galą su rankena traukia žemyn. Kita treniruotė: apsijuosus specialiu diržu visu kūnu traukiama, kad treniruoklio galas su svarmenimis kiltų aukštyn. Taip stiprinami raumenys. Imtynių entuziastas tvirtino, kad pradėjęs treniruotis jis išsigydė reumatą. Mikališkės kaimo gyventojas teigė, kad naudodamas šį treniruoklį ruošėsi varžyboms. „Atsikeldavau rytais, pabėgiodavau keletą kilometrų ir eidavau pusvalandį dirbti šiuo treniruokliu. Treniruotes  baigdavau maudynėmis tvenkinyje. Dar prieš varžybas per savaitę tris kartus važiuodavau į Kauną treniruotis, nes tik ten galėdavau su draugais imtis ant kilimo. Dieną gaudydavau kurmius, o vakare treniruodavausi.

Ruoštis teko intensyviai, nes ko važiuoti į varžybas nesitreniravus? Taigi, tik sunkiai, alinančiai dirbant gali pasiekti pergalių“, – mąstė 65 metų vyriškis.

Imtynėmis S. Šeduikis susidomėjo dar būdamas vaikas. Tuomet jų 12 asmenų šeima gyveno Anykščių rajone. Gimtajame kaime vieną vasarą buvo surengta Anykščių rajono imtynininkų vaikų stovykla. Pasižiūrėti treniruočių nuėjo ir S. Šeduikis. Pamatė ir patiko. „Tuomet treniruotes vedė treneris Julius Malelė. Pakvietė mane savo jėgas išbandyti ant kilimo su kitu varžovu. Aš jį nugalėjau. Pamatęs mano sugebėjimus, treneris ir pakvietė  treniruotis. Treniruotės taip patiko, kad į jas važiuodavau net 12 kilometrų dviračiu. Gyvenom skurdžiai, dažnai nevalgęs treniravausi. 

Nesigirsiu, tačiau man lygių nebūdavo, visus varžovus nugalėdavau. Vienais metais buvau pakviestas  į tuometinę Sovietų Sąjungos rinktinę. Tačiau vėliau mane sugriebė reumatas ir iš šio sporto teko trauktis. Taip surietė liga, kad net vaikščioti negalėjau. Traumos šiame sporte – įprastas reiškinys“, – sakė pašnekovas.

S. Šeduikis rodė taures, diplomus, medalius, iškovotus įvairiose varžybose Kaliningrade, Latvijoje ir kitur.

Tačiau ir vėliau Mikališkės kaimo gyventojas be sporto negalėjo gyventi. Dalyvaudavo dvipūdės kilnojimo, rankų lenkimo ir kitokiose ištvermės bei jėgos reikalaujančiose varžybose.

Pastaruoju metu Mikališkės kaimo gyventojas šalyje išgarsėjo neįprastu užsiėmimu – kurmių gaudymu. Yra sukonstravęs spąstus, kuriuos užpatentavo kaip savo išradimą. „Prieš ketverius metus juos sukūriau, ir keletą metų jais gaudau šiuos gyvūnus. Jeigu parodyčiau, kiek jų esu sugavęs, jūs išsigąstumėte. Jų jau pilnas šaldiklis. Kurmių kailiai labai vertingi, iš jų siuvami kailiniai. Tokie rūbai brangūs ir nesunešiojami. Niekaip neprisiruošiu tų kailių nulupti, neturiu laiko“, – sakė išradingas vyriškis. Jis pasakojo, kad darbo turi daug, nes gaudyti kurmių jį kviečia daug žmonių, netgi žymios asmenybės. S. Šeduikis sakė, kad už kurmių židinio sunaikinimą jis ima 300 litų. Tačiau būna, kad iš žmogaus, kuris neturi pinigų, paima tik simbolinį mokestį. „Dirbti už dyką aš negaliu, nes kiekvienais metais už patentą moku valstybei pinigus, o ir nuvažiuoti pas klientą kainuoja. Dar šiuos spąstus reikia tobulinti, todėl reikalingos ir lėšos. Aišku, kurmius gaudydamas prisiduriu prie varganos savo pensijos. Sutikit, išgyventi mūsų keturių asmenų šeimai iš 450 litų gaunamos pensijos yra sudėtinga“, – sakė vyriškis.

Išradėjas tokius spąstus parduoda už 40 litų. Jie nėra pigūs, tačiau efektyvūs.  

S. Šeduikis teigė, kad būdamas vaikas kartu su broliais irgi gaudydavo kurmius. Tada, sovietiniais laikais, už vieno kurmio kailiuką mokėdavo po du rublius. O per sezoną jis pagaudavo 300–400 kurmių, o jo broliai iki 600 kurmių. Varganai gyvenančiai 12 asmenų šeimai tai būdavo dideli pinigai.

Džiaugiasi gyvenimu, kuria eilėraščius

Apie gyvenimą, sukauptą patirtį vyriškis galėtų pasakoti valandų valandas. Prisiminė, kaip sunkiai dirbo miške Karelijoje, kaip sovietiniais laikais tarnavo tarybinėje armijoje Čekoslovakijoje ir Vokietijoje, kaip buvo tapęs jūreiviu, kaip dirbdamas restauratoriumi puošė bažnyčias ar ieškojo žemėje užkastų lobių, senoviškų pinigų ir t. t. 

„Niekada gyvenimo nekeikiau, mano patirtis yra mano turtas. Aš visada norėjau daugiau duoti negu imti, todėl nesiskundžiu niekuo. Man gyvenimas yra gražus ir juo reikia mokėti džiaugtis. Turiu gražią šeimą ir tai yra gyvenimo palaima“, – optimizmu tryško sportiškas vyriškis.

Tačiau vyriškis prasitarė norintis įgyvendinti dar vieną svajonę – išleisti savo poezijos rinkinį, nes jau senokai rašo eiles. Anot jo, rankraščių pilnas neveikiantis šaldytuvas ir jau būtina imtis leidybos. Eilėraščius kuria net važiuodamas automobiliu ar ruošdamasis varžyboms, juos užrašo, kur papuola. Mums lankantis S. Šeduikio namuose, vyriškis iš atminties padeklamavo apie dešimtį eilėraščių. Ir dar galėjo deklamuoti ilgai.

Eikime visi kartu

Laimės žiburio ieškoti,

Jeigu neisim, kas už mus

Laimę neš mums į namus?

Šis posmelis geriausiai atspindi autoriaus gyvenimą ir jo ieškojimus.