Sauliaus Petrausko parodos atidarymo interpretacijos

Interpretuoti. Tam surasite daug erdvės iki kovo 3 dienos apsilankę Lazdijų krašto muziejuje vykstančioje Sauliaus Petrausko fotografijų parodoje „Interpretuok mane“. Galite pradėti nuo apšvietimo, nuo fotografijų ar nuo paties autoriaus minčių po fotografijomis. Be emocijų išeiti iš šios parodos neįmanoma. Visai nesvarbu, ar ji šokiruos, ar ji nustebins, o gal privers nejaukiai pasijusti... tačiau bet kuriuo atveju – ji įsimena ir suteikia galimybę pamąstyti apie nekasdieninius dalykus kasdienybėje.

Penktadienio vakarą į pirmąjį S. Petrausko personalinės fotografijų parodos atidarymą susirinko daug fotografo kūrybos gerbėjų, mokinių, mokytojų, artimų ir draugų bei tų, kam fotografija artima ir įdomi, kam ne tik aktualu fotografavimo subtilybės, bet ir tie, kam malonu būti fotografuojamiems. Netrūko nei gėlių, nei dovanų, nei linkėjimų. Lazdijų viešosios bibliotekos vardu sveikindama S. Petrauską pagaliau atidarius parodą Jolita Krokininkaitė įteikė knygą. Pats fotografas prisipažino, jog pomėgis fotografuoti toks stiprus, kad neiškeis jo į knygas, nors ir viliojančias. Nei į knygas, nei į dailės pamokas. Tą patvirtino ir parodos autoriaus mama bei buvę dailės mokytojai. Turbūt nieko nenustebino ir tai, kad savo baigiamuoju darbu jis pasirinko fotografiją. Meilę šiai meno šakai lazdijietis atrado šeimoje, pasekęs mamos fotografės Jūratės Petrauskienės  pavyzdžiu. 

S. Petrauskas yra vienas iš tų žmonių, kuriems pavyksta dirbti tos pačios srities darbą, kurioje yra atradęs ir pomėgį – fotografiją. Lazdijų krašto muziejaus direktorė Daina Pledienė pasidžiaugė, jog „čia dirbantis Saulius yra vienas iš tų retų žmonių, kuris dėl fotografijos pamiršta net „gyventi“ ir tai leidžia jam pamatyti kitokį pasaulį, kuriuo per fotografijas mielai dalinasi su kitais“. Kad pirmoji paroda būtų gera pradžia kitoms parodoms, linkėjo ir Deivydas Palačionis, sveikindamas Lazdijų rajono savivaldybės vardu.

Renginio vedėja, muziejininkė Gintarė Tumosaitė parodos atidarymą pradėjo eilėmis, kuriomis siekė kiekvieną paskatinti mirtį priimti ne kaip pabaigą, o kaip kambarį, kuris yra šalia kiekvieno iš mūsų, skatino pamąstyti apie ryšį tarp mirties ir gyvenimo, jo interpretavimą fotografijoje. „Bet kad išeitume į kambarį šalia,  turime GYVENTI“, – mintimis dalinosi renginio vedėja. Pasak S. Petrausko, parodos tema – mirties, egzistencijos tema – nėra pasirinkta, norint kažką įbauginti. Čia labai subtiliai siekiama paskatinti žmogų pažvelgti į tuos dalykus nestandartiškai, kitomis akimis, nors sekundę sustoti ir susimąstyti. Sekundę sustoti, it mirti fotografijoje. Tai sustabdyta akimirka, sustabdytas žmogaus kvėpavimas, vėjo gūsis. „Šios parodos įkvėpėjai – tai Marijono Mikutavičiaus, Aleksandro Makejavo ir G&G Sindikato muzika. Ir čia matote rezultatą –  muziką, išreikštą vaizdu“, – apie parodos minties gimimą kalbėjo S. Petrauskas. 

Ir nemanykit, jog fotografijų parodos „Interpretuok mane“ metu buvo galima pasijusti kaip per laidotuves. Tikrai ne. Priešingai. Buvo pasiektas puikus balansas tarp mąslumo ir humoro, tarp idėjos, minties čia ir ten. Tačiau visą laiką galėjai jausti – išeiti į kambarį šalia visada gali, o gyventi... gyventi prasmingai – ne. 

Prasmingai gyventi? Pasak S. Petrausko, „prasmingai gyventi tai kiekvieną dieną gyventi negailint savo kūno darbui, negailint komplimento tam, kuris seniai nebegirdi nieko gražaus. Nereikia gailėti laiko, kuriam suteiki prasmę savo atsidavimu pasauliui.  Reikia gailėti laiko, jei jo turi per daug, vadinasi, dar kažko nepadarei arba padarei per mažai. Kiekvienas turime palikti apie save prisiminimą“.

Parodos metu žodį tarti ir mintimis pasidalinti galėjo ne tik pats parodos autorius, bet ir fotografijose užfiksuoti žmonės. Daug buvo prisiminta komiškų situacijų, negailėta gerų žodžių griežtam ir reikliam fotografui. Bet turbūt geriausiai jam pozuojančių žmonių padėtį atspindėjo Lino Kreizos pasakyta mintis, jog „menas reikalauja aukų ir kartais tomis aukomis tampa modeliai“. Bet žvelgiant į fotografijas suvoki – verta. Jose ne tik įamžinta akimirka – ji ir įprasminta. Įprasminta žodžiais po fotografijomis. Mintimis, kurios tampa skaudžios it nuospaudos skubančiame pasaulyje. Nors pavadinta tai fotografijų paroda – sunku patikėti, kad tai tik fotografijų paroda. Tai visa kūrybos dirbtuvė. Atidarymo metu skambėjusi muzika, eilės, mintys, linkėjimai, ypatingai fotografijas apšviečianti šviesa ir...interpretacijos atliko savo vaidmenis.

Interpretacijas su didele humoro doze garantavo Lazdijų krašto muziejuje dirbančios S. Petrausko kolegės. Atidžiai ir su dėmesiu stebėjusios jo darbus, skaitydamos straipsnius vietinėje spaudoje, bendraudamos su juo susirinkusiems į parodos atidarymą atskleidė visa, ką pamatė, išgirdo... pristatydamos „Saulių Petrauską“.  Smalsu, ką jis sugebėjo „prisidirbti“, kaip išprovokavo Lazdijų krašto muziejaus direktorę, kaip iš tikro yra su jo patriotiškumu ar ko reikia, kad galėtų užsidirbti? Lai tai lieka tik tarp parodos atidaryme dalyvavusių svečių. 

Keletas klausimų parodos autoriui apie parodą, ateities planus bei fotografiją.

 

– Pirmąją parodą pristatyti visada baugu, nesvarbu, kiek darbų pristatai. Paroda pati man sudiktavo darbų kiekį, nes nufotografavęs vieną sceną aš jau žinau, kurią poziciją kadras turės nuotraukų serijoje: įžanga, dėstymas, pabaiga. Kai nufotografuoji viską, ko norėjai, tada jauti, kad kūrinys užbaigtas, ir jį dirbtinai tęsti vien tam, kad tęstum,  nesinori.

 

–  Mintys tiesiog atsiranda ir dingsta, kartais dingsta dar prieš atsirasdamos. Mėgstu skaityti apie paranormalius reiškinius, domiuosi senovės budizmu, nevengiu paskaitinėti religinių knygų. Galiu įrodinėti, kad Dievas yra, ir galiu tai bandyti paneigti. Mėgstu pats sau prieštarauti, kartais vidinio konflikto reikia tam, kad atsisijotų mintys nuo minčių. Jokiu būdu negalvokite, kad tai pesimistiškas požiūris į visuomenę ar gyvenimą. Savo mintimis tiesiog bandau parodyti, koks žmogus mažas lyginant su medžiais, koks laikinas lyginant su šimtmečiais ir koks bejėgis lyginant su mirtimi. Nebijokite apkabinti žmonių, nebijokite su jais kalbėtis, svarbiausia – nebijokite... 

 

–  Parodos tikėtis galima. Minčių yra įvairių, todėl matysiu, kurios atkris, gal atsiras naujų, gal grįš senosios, tada ir žinosiu, ką pateiksiu žiūrovui.

 

– Labiausiai mėgstu fotografuoti portretus, režisuoti scenas kiekvienam žmogui pagal jo charakterį, pagal bendravimą. Nevengiu reportažinio stiliaus, tačiau peizažus ir kitą gamtos fotografiją palieku kitiems – man patinka gamta grožėtis ir mėgautis natūralia, o ne per objektyvą.

 

– Mano gyvenimas dar per trumpas, kad galėčiau pasakyti, kas man yra fotografija. Kol kas aš gyvenu šiuo menu, gyvenu iš šio meno, planuoju ir ateityje tai daryti. Nes jei atvirai, tai paskutinius 3 metus kasdien fotografuoju. Bent kažkiek. Būna – fotosesijas, būna – puodukus ar lemputes, tyrinėju šviesos kritimo kryptis, šviesos atspindėjimo tikimybes. Tai ir gyvenu taip besiveldamas į konfliktus su aplinka. Gal esu agresyvus, nes visada konfliktuojant griebiuosi  „ginklo“ –  fotoaparato.