Šlapios liepos mintys

Liepa prapliupo lietumi. Nors dažnai liepos mėnuo būna lietingas, bet kad taip lytų, niekas nesitikėjo. Skendo bulvės vagose, kitos daržovės. Vanduo užpylė žmonių namų rūsius ir ūkinius pastatus. Ta drėgmė prasismelkia visur. Dažnai mano kaimynas mėgsta kartoti, kad vanduo jau ir mūsų kauluose, ir smegenyse. Atrodo, pats gražiausias vasaros mėnuo daug ką stebina ir šokiruoja. Bet nieko čia nepadarysi, prieš gamtą nepapūsi ir nepakovosi. Esi bejėgis ir su tuo turi susitaikyti. Gerai dar, kad neseniai praėjęs škvalas, viesulas su perkūnija, žaibais aplenkė mūsų rajoną, nors meteorologai prognozavo, kad užsuks ir į Dzūkiją. Tačiau jis labiau siautėjo Šakių rajone, Kazlų Rūdoje, Utenoje ir kitur. Ten plėšė nuo pastatų stogus, vartė su šaknimis medžius bei elektros stulpus, nužievindavo medžius ir palikdavo juos stovėti plikus. Pasižiūri į tokius vaizdus ir nejučiom pagalvoji, kad negali prognozuoti, ką gamta iškrės. Negali tam ir pasiruošti. Visokie cunamiai, viesulai sujaukia gamtoje vyraujančią ramybę.

Kas galėjo pagalvoti, kad iš dangaus pradės kristi teniso kamuoliuko ar kiaušinio dydžio ledai? Niekas to neprognozavo ir nenumatė. Ir kodėl tokiais krituliais buvo bombarduojamas Lazdijų miestas ir aplinkiniai kaimai? Su kaimynais juokaudami kalbėjome, kad gerai, jog iš dangaus nekrenta plytų dydžio ledai. Kur tuomet nuo jų pasislėptume? Juokas juokais, bet nežinai, kokiais siurprizais vėl gali pavaišinti mus gamta ir taip ,,paįvairinti“ kasdienybę.

Daug klausimų kyla, o atsakymų nelabai surandi. Meteorologai žada, kad dar bus naujų reiškinių gamtoje. Bet keikti gamtos nereikėtų. Kaip sakytų mano kolegos, kiekviename blogame įvykyje ar reiškinyje būtina surasti ir pozityvumo. Taigi, reikia tikėtis, kad nepaskęsime tame vandenyje ir išplauksime. Bus saulėtų dienų. Auga jau grybai miškuose, sirpsta uogos, plaukioja žuvys ežeruose. Nėra taip blogai ir nereikia pesimizmo sėti. Gamtoje, kaip ir ekonomikoje, krizė neamžina. Ji turi pradžią, ir pabaigą, reikia tik kantrybės, užsispyrimo, noro suprasti save ir kitus.

Taigi, vasara ir nėra čia ko bėdoti. Mokėkime džiaugtis tuo, ką turime. Ir saugokime tai.